Šiandien sunku įsivaizduoti, kad Vilnių kadaise juosė galinga gynybinė siena su devyniais vartais. Beliko keli fragmentai, bet jie padeda suprasti, kaip atrodė viduramžių ir Renesanso miestas. Vienas žymiausių išlikusių objektų yra Aušros vartai.
Kodėl miestas statė sieną
Vilnius buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, todėl jam reikėjo apsaugos nuo nuolatinių grėsmių. XVI amžiaus pradžioje, valdant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, prasidėjo sistemingos gynybinės sienos statybos. Ji buvo iškelta per kelerius metus ir nutiesta aplink tuometinį miestą.
Miesto vartai
Pagal istorinius šaltinius, siena turėjo devynerius vartus, kurie vedė į skirtingas kryptis. Nuo jų kilo ir gatvių pavadinimai, pavyzdžiui, Aušros vartų gatvė. Paprastai vartai buvo ir muitinės punktai, ir gynybos taškai. Prie jų rinkdavosi pirkliai, keliautojai, o vartų sargybiniai tikrindavo atvykstančiuosius.
XVIII amžiaus pabaigoje, jau valdant Rusijos imperijai, daugumą vartų ir sienos dalių nugriovė, nes miestui augant jie tapo kliūtimi eismui. Išliko tik vieni vartai, ir tai buvo ne atsitiktinumas, o dėl jų religinės reikšmės.
Aušros vartai ir jų koplyčia
Aušros vartai yra vieninteliai išlikę iš miesto vartų. Virš jų įrengta koplyčia, kurioje saugomas Gailestingumo Dievo Motinos paveikslas. Šis paveikslas laikomas stebuklingu, jį gerbia ir katalikai, ir stačiatikiai. Tai viena svarbiausių maldininkų traukos vietų Lietuvoje.
Vartai pritraukia ne tik tikinčiuosius. Čia dažnai stabteli turistai, nes vietoje atsiveria įspūdinga perspektyva: iš vienos pusės siaura, į kalną kylanti gatvė, iš kitos Senamiesčio panorama. Eidami po vartų arka, žmonės dažnai nusiima kepures, taip pagerbdami šventą vietą.
Bastėja: išlikęs sienos fragmentas
Kita svarbi vieta yra Bastėja, išlikęs gynybinės sienos bastionas, kurį verta aplankyti. Tai artilerijos bokštas, pastatytas XVII amžiuje. Čia galima apžiūrėti storas plytų sienas, požemius ir ekspoziciją apie senąsias ginkluotės rūšis. Aplink dar matyti sienos atkarpa, leidžianti suprasti, kokia masyvi buvo gynyba.
Bastėjos viršuje atsiveria vaizdas į aplinkinius stogus, todėl čia gera užsukti ir pasigrožėti vaizdu.
Kaip aplankyti šias vietas
Gerą maršrutą galima sudaryti paprastai. Pradėkite nuo Rotušės aikštės, eikite Didžiąja gatve, tada Aušros Vartų gatve kopkite aukštyn iki vartų. Netoliese, Subačiaus gatvės pusėje, rasite ir Bastėją. Visas maršrutas pėsčiomis užtruks apie valandą, o jei norite apžiūrėti viską atidžiau, skirkite pusę dienos.
Ką svarbu žinoti lankantis
Aušros vartų koplyčia yra veikianti maldos vieta, todėl vilkėkite kuklią aprangą, nefotografuokite žmonių maldos metu ir laikykitės tylos. Bažnyčios šventėse, ypač per Gailestingumo Motinos atlaidus, čia gali būti labai daug žmonių.
Išvada
Nors didžioji gynybinės sienos dalis dingo, jos pėdsakai ir Aušros vartai lieka gyvu Vilniaus istorijos liudininku. Kai kitą kartą eisite Aušros Vartų gatve, pažvelkite į vartus ne tik kaip į fotogenišką vietą, bet ir kaip į išlikusią miesto istorijos dalį.
Kaip statyta gynybinė siena
Siena buvo mūrijama iš plytų ir akmenų, o jos aukštis bei storis skyrėsi skirtingose vietose. Ji turėjo bokštus, šaudymo angas ir platformas, kuriomis galėjo vaikščioti sargybiniai. Miestiečiai turėjo prisidėti prie statybų, taip pat saugoti ir prižiūrėti savo atkarpą. Tokia tvarka buvo įprasta viduramžių Europoje, nes gynyba rūpėjo visai bendruomenei.
Kodėl atrodo, kad vartai šiek tiek skiriasi nuo kitų
Aušros vartai išsiskiria tuo, kad jie neprarado savo funkcijos net ir tada, kai tapo religine vieta. Šalia jų šimtmečiais kūrėsi vienuolynai, o gatvė virto maldininkų keliu. Vėlesniais laikais, ypač XIX amžiuje, vartai ne kartą buvo remontuoti, taip pat ir po sovietmečio, kai jų aplinka buvo sutvarkyta. Todėl šiandien vartus galima apžiūrėti beveik tokius, kokie jie buvo prieš kelis šimtmečius.
